Nieko sau teatras!
/


Su mumis linksma!

 

APIE MUS

Nežinote, kaip švęsti vaiko gimtadienį Vilniuje, Kaune ar kitur? „Nieko sau teatras!“ – geriausia vaiko gimtadienio idėja namuose ar bet kurioje kitoje erdvėje! Pakvieskite mus ir drauge sukursime nepamirštamą vaiko gimtadienio ar kitą šventę!

„Nieko sau teatras!“ šeimyninis Nerijaus ir Juditos Laurinavičių tandemas, išsiskiriantis kūrybine energija, idėjomis ir užburiantis mažuosius žiūrovus. Mūsų spektakliuose vyksta lėlių, dramos, gyvos muzikos ir interaktyvaus veiksmo sintezė.  

Judita Šmitaitė-Laurinavičienė – lėlių ir dramos teatro ilgametė aktorė, renginių vedėja, skaitovė, režisierė, dainininkė, vaikų ugdytoja ir pedagogė. 

Nerijus Laurinavičius – poetas, prozininkas, scenarijaus autorius, aktorius, kuria tekstus ir dainas vaikams.

Teatre vaikai sutiks įvairiausių personažų, su kuriais galės pasikalbėti, padainuoti. Taip bus lavinama jų vaizduotė, kūrybingumas, mažieji pažins mus supančią gamtą, pasaulio įvairovę, paslaptis, gyvūnų ir augalų rūšis. Autorinė programa, gyva muzika (gitara, afrikietiškas būgnelis, metalofonas, lūpinė armonikėlė ir kt.), taip pat nestandartiniai muzikos instrumentai, su kuriais supažindinami šventės dalyviai ir kuriais galima kartu pagroti, sukurti dainą. Nepamirštami vaiko gimtadieniai ir kitos šventės su mūsų teatro herojais. Su mumis linksma!

Televizijoje ir radijuje

„Nieko sau teatras!“ Zitos Kelmickaitės laidoje „Ryto suktinis“ (LRT Televizija, 2014).

„Nieko sau teatras!“ kūrėjai Nerijus ir Judita Laurinavičiai LRT radijo laidoje „Muzikinis vidudienis“ (2015).

Straipsniai apie mus

15min.lt: „Nieko sau“ teatro vaikams įkūrėjai Judita ir Nerijus: mūsų spektakliai gimsta virtuvėje

Kūrybingi, išradingi, muzikalūs ir unikalūs – tokie yra Judita ir Nerijus Laurinavičiai, prieš penkerius metus įkūrę netradicinį „Nieko sau“ teatrą vaikams. Šiandien teatras yra tapęs šeimos išgyvenimo šaltiniu, tačiau pati pradžia toli gražu nebuvo rožėmis klota: „Po pirmos dienos buvo apėmusi neviltis ir supratimas, kad lengva nebus. Bet pasiryžome ir kantriai metus kasdien beldėmės į darželių duris.“

Judita ir Nerijus drauge – jau penkiolika metų. Juditai teatro scena – tarsi antrieji namai, o Nerijus, nors gyvenime dirbo daug kitų su kūryba nesusijusių darbų, save atrado būtent joje: nuo paauglystės rašo eiles, vėliau ėmė kurti dainas, skambinti gitara, Judita pritaria dainuodama. Prieš aštuonerius metus bendra kūrybinė veikla virto muzikiniu duetu „Šerkšno tyla“, vėliau gimė ir unikalumu išsiskiriantis „Nieko sau“ teatras vaikams.

Gyventi vieno kambario bute su dviem atžalomis – pora augina 12-os sūnų Eliją ir 9-erių dukrą Dorotėją, katinu ir dalimi teatrui skirtų lėlių, nėra lengva. Ir nors sunkiai įsivaizduotum, kur dar lieka vietos kurti spektaklius, repetuoti, pašnekovai vienbalsiai atsako: „Virtuvėje!“

Per penkerius metus teatro įkūrėjai pastatė penkis spektaklius, naujausio jų – „Smagios eismo pamokėlės“ – premjera planuojama lapkritį. Judita ir Nerijus pabrėžia, kad svarbiausia jiems – autorinis darbas, ne siekiant ką nors kopijuoti ar pasirenkant lengviausią kelią ir į sceną perkeliant populiariausius šių dienų veikėjus. Jų tikslas – ugdyti vaikų mąstymą pasitelkiant daugybę įvairių priemonių ir itin žaismingus bei spalvingus personažus. 

Apie kūrybą, kaip gimė teatras vaikams, kuo išskirtiniai jų spektakliai, kaip į tokią tėvų veiklą reaguoja sūnus ir dukra, kas padeda geriausiai atsipalaiduoti ir kaip visa šeima sugeba sugyventi po vienu nedidelės erdvės stogu, kalbamės su Judita ir Nerijumi.

Kuriam ir kada kilo mintis imtis tokios veiklos – įkurti teatrą vaikams?

Judita: Pirmasis mūsų projektas buvo muzikinė grupė „Šerkšno tyla“. Muzikavome, kūrėme dainas suaugusiesiems, bet supratome, kad tai gali būti tik pomėgis, ta muzika nėra populiari, iš tokios kūrybos išgyventi nepavyks. Tad nutarėme, kad reikia daryti tai, ką moki.

Aš pati didžiąją dalį gyvenimo ir praleidau teatre. Mano mama yra baigusi režisūrą, Tauragės moksleivių kūrybos centre dirbo su vaikais. Nuo aštuonerių metų iki mokyklos baigimo leisdavau ten laiką, mačiau visą teatro virtuvę, kūrybos procesą ir pan. Man visi sakydavo: tai jau būsi aktorė. O aš atkirsdavau: aš nebūsiu padaryta aktorė, mamos keliu neisiu, turiu savo gyvenimą (juokiasi).

Taigi kartą besvarstant, kuo galėtume užsiimti, ir pasiūliau: kuriame teatrą vaikams! Nerijus sakė: eik tu, aš nemokėsiu. O aš jam: aš tave išmokysiu. Visą gyvenimą jaučiau tam pašaukimą, net, kai stojau į filologiją, jaučiau teatro trūkumą, norėjau vaidinti.

Nerijus: Man ši mintis buvo baisi, nors viduje jaučiau, kad vaidybinį potencialą turiu. Aišku, pirmi bandymai, pirmosios repeticijos baigėsi pykčiais, skraidė lėlės (juokiasi). 

O kodėl nutarėte kurti būtent vaikams?

Nerijus: Kai sumanę šią idėją ėmėmės ją įgyvendi, po pirmųjų pasirodymų sulaukėme daug palaikymo ir paskatinimo, kad būtent tai ir turėtume daryti. Dar pirmaisiais metais apsilankėme laidoje „Ryto suktinis“ pas Zitą Kelmickaitę, ji irgi mus paskatino tai daryti.

Judita: Ir mūsų pirminė idėja buvo kurti vaikams, nė neįsivaizdavau, kad galėtume daryti suaugusiesiems, nes visada vaidinau tik vaikams.

Koks yra kiekvieno jūsų indėlis į šį projektą?

Nerijus: Aš esu scenarijaus, dainų autorius, projektų vadovas, tvarkau visus su vadyba susijusius reikalus, ir aktorius.

Judita: Aš aktorė, tenka būti šiek tiek ir režisiere. 

O iš kur visi akį traukiantys kostiumai?

Nerijus: Turime dizainerę Jolantą Kanapienienę, kuriai atliekame smegenų šturmą, pasidalijame idėjomis, ir gimsta kostiumai.

Kuo išskirtiniai jūsų kuriami spektakliai, pasirodymai?

Judita: Esame išskirtiniai tuo, kad mūsų scenarijai – autoriniai. Juos rašo Nerijus, kuria poeziją, groja gitara – viskas yra savos kūrybos. Mūsų pasirodymuose niekada nebus Pūkuotuko, Raudonkepuraitės. Parašome temą, pritaikome, parodome vaikams, žiūrime, kaip reaguoja, pakeičiame tai, kas negerai, siekiame, kad būtų dinamika, skamba gyva muzika, dainos. Turi matyti ir jausti vaikus, kad jiems būtų įdomu. Išties po 40 minučių spektaklio būname visiškai šlapi.

Ar jūsų spektakliai turi tikslą? Ko jais siekiate?

Nerijus: Skatinti vaiko mąstymą. Per spektaklį rodome įvairius daiktus, žiūrime, kaip vaikai į juos reaguoja, klausiame jų, kartais integruojame tokias lyg ir viktorinas.

Judita: Sakyčiau, kad mūsų spektakliai apima edukacinę, kūrybinę, interaktyvią, muzikinę plotmę. Nerijaus scenarijai yra labai kūrybiški. Pirmasis spektaklis „Afrika“ buvo daugiau pažintinis, neįpareigojantis, vėliau atsirado „Kalėdų Senelis kitaip“, kuris pasakoja istoriją, kaip Kalėdų Senelis iš Šiaurės atvyko povandeniniu laivu. Šiame spektaklyje povandeniniu laivu tapo vonelė kūdikiams maudyti.

Edukaciniais spektakliais tapo „Povandeninė pasaka“ – apie povandeninį pasaulį, „Linksmos daržovių istorijos“ ir lapkritį pasirodysiantis „Smagios eismo pamokėlės“.

Nerijus: Dabar – paveiksliukų amžius. Viskas turi būti pateikta greitai ir aiškiai. Ir viskas labai priklauso nuo dinamikos. Jei pradėsi ilgai ką nors pasakoti, vaikams taps nuobodu.

Judita: Todėl ir stengiamės tai išlaikyti. Džiaugiamės, kad vaikai įprastai net nenori išeiti spektakliui pasibaigus (šypsosi).

Kur vyksta jūsų pasirodymai?

Nerijus: Spektras – gana platus, bet pagrindą sudaro ikimokyklinio ugdymo įstaigos, lopšeliai-darželiai, progimnazijos pradinės klasės, privačios šeimų šventės – gimtadieniai, krikštynos, įmonių šventės, įvairūs vieši renginiai, kurie vyksta miesto erdvėse, tarp jų – ir festivaliai. Kol kas dar esame mobilus teatras – važinėjame po Lietuvą, neturime savo erdvės, kur būtų galima ateiti pažiūrėti spektaklių. 

Šiandien iš savo veiklos gyvenate, o kokia buvo pati pradžia? Ar lengva tą kelią prasiskinti?

Judita: Pradėjome labai kukliai. Sunkiausias etapas – kai niekas tavęs nežino ir turi „prasimušti“. Kasdien važinėdavome po darželius, norėdami save pristatyti, apie save papasakoti. Vėliau pasidarėme tokį parodomąjį, mus pristatantį albumą. Kai jau galėjome parodyti ir svetainę, buvo kiek lengviau.

Nerijus: Būdavo ir taip, kad niekas nenorėdavo su mumis kalbėtis ir nieko apie mus išgirsti. Telefonu išvis sunku ryšį užmegzti, bet ir gyvai ne visada pavykdavo. Pirmą dieną, kai grįžome po visų važinėjimų po darželius, sviedžiau į kampą tą savo vadybos sąsiuvinį, supratau, kad čia bus labai sunku, apėmė didelė neviltis. Aišku, paskui aš tą sąsiuvinį susirinkau ir važinėjome toliau.

Judita: Vėliau atsirado rekomendacijų feisbuke, tada ėmė daugėti ir kvietimų.

Kiek daugiausia spektaklių esate suvaidinę per dieną?

Nerijus: Vienuolika! Vienoje vietoje, tie spektakliai vyko vienas po kito su minimaliomis pertraukomis. Tačiau daugiau taip nebedarėme. Vienas dalykas yra pajamos, kitas – supranti, kad tai – peržengia žmogaus proto ribas.

Judita: Kalbant apie intensyvumą, per praėjusį kalėdinį laikotarpį per 10 dienų turėjome 38 spektaklius. Visa tai išties atsiliepė sveikatai ir dabar jau stengiamės tokių intensyvių vaidinimo etapų nebeturėti.

Nerijus: Savy turime daug perfekcionizmo ir neleidžiame sau „pachaltūrinti“, padaryti ne iš širdies. Tad tokie kiekiai pasijaučia.

Dirbant su vaikais atsidavimas ir nuoširdumas – būtini. O kaip reaguoja jūsų pačių vaikai į šią veiklą?

Judita: Dabar jau niekaip, iš pradžių – visaip. Dukra, kol buvo mažesnė, visad važiuodavo su mumis. Paaugusi pasakė, kad jai nebeįdomu, tuos spektaklius matė daugybę kartų.

Nerijus: Negalėdavome ateiti į vaikų šventes pažiūrėti jų Kalėdų Senelio, nes patys jais turėdavome būti kitų vaikų šventėse. Ir, svarbiausia, jie matydavo, kad tėtis lipinasi barzdą, rengiasi, bet tai nesutrukdė ir toliau tikėti Kalėdų Seneliu (šypsosi).

Kas įdomu šiuolaikiniams vaikams? Kas patraukia jų dėmesį?

Judita: Keistumas, originalumas. Nereikia jiems jokių dabartinių aktualijų. Pateik viską kūrybiškai, guviai, įsijausk ir būk vaiku, ir jiems patiks. Aišku, juos domina visa mūsų atributika, lėlės, visada nori eiti pažiūrėti, kas už širmos.

Nerijus: Kurdami savo spektaklius nesinaudojame populiariu priėjimu prie vaikų, kad scenoje atsirastų kokie nors „ant bangos“ esantys filmukų personažai ir pan. Kuriame savo autorinę programą, stengiamės pateikti įdomiai, kitaip, kad vaikus sudomintume.

Kūryba reikalauja daug jėgų. O čia dar darbas su vaikais. Kaip nuo to nepavargstate? Kas veda į priekį?

Nerijus: Na, taip, kūryba tave degina, gali perdegti. Reikia atokvėpio, kad ta ugnis gyvesnė būtų. Svarstėme ir mes apie pertrauką. Vasarą stengiamės bent mėnesį du nedirbti, bet nebeišeina – žmonės vis susiranda. Šioje rinkoje viskas gyva, patys save stumiame iš patogumo zonos. Jei tik joje užsibūtume, turbūt daugiau ir nebekurtume. Kai kuri naują spektaklį, vėl įsijungia mąstymas, originalių formų ieškojimas, nuperki spektakliui kokią smulkmeną, atsiranda kibirkštis.

Judita: Rotuojame spektaklius, kuriame naujus. Ta pati „Afrika“ jau šimtą kartų vaidinta, bet man vis tiek smagu tai daryti. Dabar rodydami spektaklį galime leisti sau paimprovizuoti, tai gelbėja nuo monotonijos.

Nerijus: Manau, visa tai neatsibosta, nes čia nuolat yra erdvės improvizacijai. Fiziškai gali būti išsekęs, bet ateina kita diena. O degančios vaikų akys irgi įkvepia, jie bendrauja, kartais ateina ir apsikabina, pasijunti reikalingas. Nors būna, kad per spektaklius suaugusieji stovi ir kalbasi, tada jautiesi nei šiaip, nei taip. Bet vėl ateina nauja diena, kitas spektaklis pasiseka ir vėl viską kompensuoja.

Kaip patys geriausiai pailsite ir atsipalaiduojate nuo savo veiklos?

Judita: Neseniai pradėjome lankyti baseiną.

Nerijus: Anksčiau buvo kelionės, kurios padeda atitrūkti.

Judita: Bet dabar intensyviai taupome naujam būstui, nes visa šeima tebegyvename vieno kambario bute. Dabar išties norėtųsi kokios pusės metų pertraukos, išvažiuoti kur nors į šiltus kraštus, pamedituoti, pasisemti naujos energijos.

Nerijus: Nueiname į „Palėpės“ teatrą pažiūrėti spektaklių. Paradoksas tai, kad vaikystėje labai nėmėgau to buitinio, hiperrealistinio teatro, jis mane įbaugino. O meilė teatrui užgimti pradėjo labai palengva per spektaklius vaikams, Judita vis nusivesdavo į kokį spektaklį, pamačiau gerų teatro pavyzdžių, kurie mane užkabino. Buvau pašiurpęs, kaip gerai gali būti (juokiasi).

Judita: Kitaip tariant, nuo teatro ilsimės eidami į teatrą – tik suaugusiesiems (juokiasi).

Visa šeima gyvenate vieno kambario bute, drauge su vyru dirbate ir kuriate. Kaip viską suderinate?

Judita: Vaikai išeina į mokyklą, lanko daug būrelių. Nėra lengva (šypsosi). Dažniausiai miegoti einame visi kartu, nes vienas kambarys, tad šviesos turi būti užgesintos. Dar yra gana didelė virtuvė, ten yra sofa, kurią galima išsiskleisti. Tačiau daiktų jau nebesutalpiname, nes, be visa ko, namuose dar laikome ir kai kurias spektakliams skirtas priemones.

Pokalbio pradžioje užsiminėte, kad per pirmąsias repeticijas ir lėlės skraidė. Kaip dabar viskas vyksta, kokia jūsų bendravimo ir sutarimo paslaptis?

Judita: Dabar jau lėlės nebeskraido, esame nusigludinę (šypsosi).

Nerijus: Po spektaklio pasakome vienas kitam pastabas. Manau, kad konstruktyvi kritika augina.

Judita: Šiaip mes gana ramiai bendraujame ir namuose, ir scenoje.

Nerijus: Kuriant naują spektaklį vėl bus nauji iššūkiai, pastabos. 

Ar pabostate vienas kitam?

Judita: Scenoje – ne. Gyvenime – kartais taip (šypsosi).

Bet tai tikriausiai natūralu ir džiugu, kad scenoje drauge jaučiatės gerai. Kokių turite artimiausių kūrybos planų?

Judita: Lapkritį planuojame pristatyti spektaklį „Smagios eismo pamokėlės“.

Nerijus: „Šerkšno tyla“ iš esmės yra įšaldyta, nors visai neseniai įrašėme dainą „Vilniui“. Jei atsirastų muzikantų, norinčių prisijungti, kad galėtume išplėsti skambesį, visada esu pasiruošęs „Šerkšno tylą“ laikyti kaip poilsio, pomėgio zoną. Įrašai kainuoja daug, bet yra labai daug tekstinės medžiagos, kuri nėra įgavusi formos. Jei kada sumažinsime teatro veiklos, atsiras daugiau laiko muzikai. 

Judita: Čia didelis Nerijaus noras.

 Straipsnis, 2019 m. spalio 27 d. publikuotas portale 15min.lt

_______________________________________________________________________________________________________________________________

LRT.LT: Netradicinio teatro vaikams įkūrėjas: vaikystėje labai nemėgau teatro

Netradicinį teatrą vaikams prieš penkerius metus įkūrusiems sutuoktiniams Nerijui ir Juditai Laurinavičiams fantazijos niekada nepritrūksta. Kūdikių vonelę jie laisvai gali paversti povandeniniu laivu, lanksčią lazdą, skirtą mokytis plaukti – stručiu, o tarką – išmaniuoju telefonu.

„Nieko sau teatro“ spektakliai – tai originalių lėlių, dramos, gyvos muzikos ir interaktyvaus veiksmo sintezė, išsiskirianti neblėstančia energija, gebėjimu į pasakojamą istoriją įtraukti daugybę įvairaus amžiaus vaikų, edukuoti juos ir savitu kampu pateikti mus supančio pasaulio pažinimo informaciją. Apie teatrą ir kūrybą pasakoja vienas iš jo įkūrėjų Nerijus Laurinavičius.

 – Koks jūsų teatro tikslas?

 – Mūsų teatro tikslas ir yra mažo žmogaus fantaziją ištempti kaip gumą, nuolat plėsti vaiko fantazijos ribas, ieškant netradicinių raiškos formų ir siekiant paprastiems daiktams suteikti nepaprastą, kitokią reikšmę nei įprasta.

Mes norime skatinti mažuosius nebijoti kurti drauge su mumis, nebijoti kvailai mąstyti ir šėlioti. Į suaugusiųjų pasaulį traukiniai niekada nevėluoja, todėl kada gi daugiau, jei ne vaikystėje, mes galime ryškiomis spalvomis išmarginti įprastus traukinių tvarkaraščius.

Hiperaktyvumo amžiaus įkarštyje spektaklių veiksmą siekiame vystyti taip dinamiškai, pasitelkdami ir gyvai atlikdami muzikinius kūrinius, autorines dainas vaikams, kad mažiesiems žiūrovams nekiltų žiovulys ir visada bėgdami viena koja priekyje norime išlaikyti maksimaliai įmanomą jų dėmesio koncentraciją.

– Kaip žmogui pamilti teatrą?

 – Specialių receptų, teisingomis proporcijomis nurodančių, kaip žmogui pamilti teatrą turbūt nebūna, kaip ir nebūna receptų, kaip žmogui pamilti žmogų, šunį, katę, vorą ar kitą gyvą sutvėrimą.

Galbūt tik tas meilės pajutimas kiekvieną ištinka (arba neištinka) skirtingu metu. Gali ką nors už ausų tempti į spektaklius, bet jei viduje nėra kibirkštėlės arba jos užuomazgų, tai net ir pačius geriausius pasaulio spektaklius daugybę kartų peržiūrėjęs ir kone mintinai scenarijus žinantis žiūrovas tebus paprasčiausias snobas, suteikiant šiai sampratai neigiamą konotaciją.

Tikrosios teatro dvasios yra daug ir kasdienos gyvenime, mūsų santykiuose, tik ją ne visada užčiuopiame ar atpažįstame.

Paradoksalu, bet aš, kaip vienas „Nieko sau teatro“ steigėjų, vaikystėje labai nemėgau teatro, gal net jo nemylėjau ar net nekenčiau – turbūt dėl to, kad susidūriau su blogais pavyzdžiais, kai hiperrealistiniuose spektakliuose matosi jų siūlės, beprasmė egzaltacija vardan egzaltacijos liejasi per kraštus ir t.t.

Teatre turi būti teatras ir jo turi nebūti, vaidyboje turi būti vaidyba ir jos turi nebūti, o šią absurdišką proporciją subalansuoti ne taip ir lengva.

 – Kaip sukurti savo geriausią gyvenimo versiją teatre?

 – Gyventi teatru, kūryba, tikėjimu, akimirka, nes nieko nėra svarbiau už tai. Visa kita – antraeiliai dalykai. Viskas praeis – ir rimti postai, ir lexusai, ir poilsinės kelionės prie viešbučių baseinų, ir (ne)žinomumas, nepraeis tik poezija, kuri ir yra viso gyvenimo variklis ir tuo pačiu degalai ateinančioms kartoms.

– Kaip atpažinti savyje aktoriaus gyslelę?

 – Visų pirma reikia prasipjauti odą ir jos paieškoti. Juokauju, nedarykite to be šeimos gydytojo ir psichiatro konsultacijų. Net ir bendraudamas su žmonėmis gali kartais pajusti, kad kažin kur ta gyslelė tvinksi, o paskui, kad ją atrastumei, reikia bent jau apsičiupinėti.

Čia turbūt panašiai kaip su pulsu – visi jį turime, bet apie jį dažniausiai negalvojame. Pakilus kūrybiniam kraujospūdžiui gyslelė ima virpėti labiau, o kaip ir su kiekvienu talentu – arba jį užkasame po žemėmis, arba šiuo atveju dėdami milžiniškas nuolatines pastangas imame tobulinti, vystyti scenoje ar kitose erdvėse.

 – Teatras prasideda nuo?

 – Ne nuo rūbinės. Nuo troškimo atpažinti save kituose.

 – Kaip save įsivaizduojate po dešimties metų?

 – Uždususį po teatro lėlėmis, kurių vieno kambario bute kasmet vis daugėja.

 – Kur galima jus pamatyti?

 – Pasikvieskite ir atvažiuosime bet kur, net ir į mėnulį atskrisime ant keptuvės!

 Straipsnis, 2019 m. rugpjūčio 25 d. publikuotas portale lrt.lt
____________________________________________________________________________________________________________________________

Patrakęs „Nieko sau teatras!“ toliau stulbina mažuosius žiūrovus

2014 m. rugsėjo mėnesį veiklą pradėjęs „Nieko sau teatras!“ šio rudens pradžioje švenčia trečiąjį gimtadienį. Nuotaikingas teatro kūrėjų Nerijaus ir Juditos Laurinavičių tandemas jau sukūrė keturis interaktyvius edukacinius spektaklius vaikams: „Afrika“, „Povandeninė pasaka“, „Kalėdų senelis kitaip“ ir „Linksmos daržovių istorijos“. „Nieko sau teatras!“ išsiskiria kūrybine energija, idėjomis ir užburia mažuosius žiūrovus. Spektakliuose vyksta lėlių, dramos, gyvos muzikos ir interaktyvaus veiksmo sintezė.

Teatre vaikai sutinka įvairiausių personažų, su kuriais gali pasikalbėti, padainuoti. Taip lavinama jų vaizduotė, kūrybingumas, mažieji pažįsta mus supančią gamtą, pasaulio įvairovę, paslaptis, gyvūnų ir augalų rūšis. „Nieko sau teatras!“ gimatadienių šventėse supažindina su nestandartinių muzikos instrumentų skambesiu, visus dalyvius įtraukia į bendrą kūrybinį procesą: suburiamas mažųjų ir jų tėvelių orkestras, gyvai kuriama nauja, dar niekada niekur negirdėta daina.

„Linksmos daržovių istorijos“ – pats šviežiausias sveiką gyvenseną ir mitybą skatinantis spektaklis, kuris netrukus bus pristatytas plačiajai visuomenei, įvairioms vaikus ugdančioms įstaigoms.

Visuose spektakliuose skamba autorinės teatro kūrėjų dainos, o šventės proga „Nieko sau teatras!“ klausytojus pradžiugino naujausiu muzikiniu kūriniu „Vitaminų daina“, kurią išgirsite ir spektaklyje „Linksmos daržovių istorijos“.

Per trejus metus nuolat tobulėjantis „Nieko sau teatras!“ suvaidino daugiau nei 230 spektaklių Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Druskininkų, Ukmergės ir kitų Lietuvos vietovių vaikams, dalyvavo „Salų muzikos festivalyje“, „Kultūros naktyje“, renginiuose „Mes už šeimą“ Katedros ir Nepriklausomybės aikštėse ir daug kur kitur. Šį rudenį numatyti pasirodymai Tauragės vaikų ugdymo įstaigose.

„Nieko sau teatras!“ užkrečia gera nuotaika ir šypsenomis visą šeimą.

Straipsnis, 2017 m. rugsėjo 8 d. publikuotas portale vaikodiena.lt
______________________________________________________________________________________________________________________________

„Nieko sau teatras!“ – šviežias kūrybos vėjas

Jau antrąjį sezoną aktyviai kuriantis ir įvairiose erdvėse pasirodantis „Nieko sau teatras!“ nuolat savo mažuosius žiūrovus stebina originalumu, ryškumu ir neblėstančia energija. Nepaisant to, kad šią veiklą teatro įkūrėjai Nerijus ir Judita Laurinavičiai pradėjo vos prieš pusantrų metų, jų repertuare jau yra keletas autorinių interaktyvių spektaklių vaikams: „Afrika“, „Povandeninė pasaka“ ir „Kalėdų senelis kitaip“.

Spektakliuose įvairius personažus įkūnija spalvingos charakteringos lėlės: afrikietis berniukas Mutumbas, krokodilas Bilas, žirafa Lukrecija-Luka, papūga Žako, vėžlys Gigabaitas (Gigas), plekšnė Paplekšnė, jūrų žvaigždė Mąslutė ir kiti.

Vienas teatro įkūrėjų, rašytojas Nerijus Laurinavičius, kuria spektaklių scenarijus, o paskui kartu su žmona, pedagoge ir dainininke Judita Šmitaite-Laurinavičiene, režisuoja, sprendžia scenografinius klausimus. Lėles ir kostiumus siuva išradingoji teatro draugė auksarankė Jolanta Kanapienienė.

Pasirodymų metu, pritariant gitarai ir kitiems muzikos instrumentams, skamba autorinės tandemo dainos – daugelis personažų-lėlių dainuodami „išlieja“ savo vaizduotę, supančio pasaulio supratimą. Spektakliai yra interaktyvūs, tad vaikai neretai įtraukiami į mąstymo ir kūrybos procesą. Teatro siekis – įkvėpti mažąjį žiūrovą, kad jis į kiekvieną paprastą kasdienį daiktą, reiškinį, smulkmeną išmoktų pažvelgti išradingai, kitu kampu. „Nieko sau teatras!“ ateityje planuoja išleisti ir dainų vaikams albumą.

Nors teatro kūrėjai gyvena Vilniuje, juos galima pasikviesti ir į kitas Lietuvos (ir ne tik) vietoves. Pirmąjį spektaklį „Afrika“ jau išvydo kone šimtas lopšelių-darželių, pradinių mokyklų. Pasirodymai paprastai skirti 3-9 metų vaikams, tačiau pritaikomi ir vyresnei auditoriajai. Gimtadienių, krikštynų ar kitokias šventes Nerijus ir Judita Laurinavičiai „nuspalvina“ ryškiausiomis vaikystės spalvomis.

Ir gražiausios metų šventės (Kalėdos, Naujieji metai) tampa kūrybingu „Nieko sau teatras!“ personažų šėlsmu. Kalėdų senelis Mykolas tikrai yra netradicinis – patrakęs, grojantis gitara, stebuklingą lazdą paverčiantis gyvu sutvėrimu ar netgi gebantis kiekvieną mažąjį šventės dalyvį paversti savo vizijų, sapnų dalimi. Snieguolė Snaigutė visada nuotaikinga, mąsli, nušviečianti kuriamos pasakos pasaulį. Per šių metų žiemos šventes „Nieko sau teatras!“ kūrėjai aplankė Birštono vaikus, o ateityje galbūt užsuks ir į Jūsų šventę!

Straipsnis, 2016 m. vasario 3 d. publikuotas portale www.manokrastas.lt

_______________________________________________________________________________________________________________________________

„Nieko sau teatras!“ kūrėjai Nerijus ir Judita Laurinavičiai: „Turbūt kiekvienam suaugusiajam neprošal būtų išsaugoti savyje kuo daugiau Mažojo Princo


- Kaip kilo idėja kurti savo teatrą? 

- Idėją kurti savo teatrą brandinome kone ketverius metus, kol galiausiai ryžomės žengti pirmąjį žingsnį. Ir štai dabar mes jau baigiame antrąjį sezoną, neseniai pristatėme antrąjį spektaklį, o vasarą kursime ir trečiąjį. Prieš pradėdami šią veiklą ne vienerius metus koncertavome su savo grupe „Šerkšno tyla“. Pastebėjome, kad kai kurios „Šerkšno tylos“ dainos prikaustydavo vaikų dėmesį, jie labai noriai mūsų klausydavosi. Organiškai kilo mintis pamėginti sukurti ryškų interaktyvų spektaklį vaikams, juolab žmona Judita Šmitaitė-Laurinavičienė visą vaikystę, o vėliau ir paauglystę praleido scenoje – vaidino mamos Irenos Šmitienės režisuojamuose spektakliuose. Ši patirtis buvo nemenka atspirtis, akstinas ir kibirkštis „Nieko sau teatrui“. Ne vieni draugai, pažįstami ragino greičiau išdrįsti pradėti įgyvendinti idėją. Kaip tik tuo metu jau buvau parašęs eilėraščių ciklą vaikams „Afrika“ (apie Afrikos gyvūnus), kuris ir tapo pirmojo mūsų spektaklio tokiu pačiu pavadinimu ašimi, aplink kurią vėliau formavosi ir brendo pirmasis „Nieko sau teatras!“ scenos kūrinys. 

- Kodėl „nieko sau“? 

- Nes viskas Jums, mažieji bičiuliai! Be to, mes skleidžiame geros nuotaikos užkratą ir tikimės, kad vaikai su tėveliais po pasirodymų džiaugsmingai sušuks „Nieko sau!“ , o jei ir nesušuks, tai ši mintis kirbės jų viduje.

- Į kokią auditoriją jis orientuotas? 

- Teatras orientuotas į 3-9 metų vaikų auditoriją, bet mūsų spektakliai pritaikomi ir kiek vyresniems ar kiek jaunesniems žiūrovams. Taip pat visiems suaugusiems, kurių širdyse betoniniais luitais neužversti tyros vaikystės daigeliai. Kadangi sakoma, jog senatvėje pradedama vaikėti (turbūt taip grįžtama prie asmenybės ištakų?), tad mūsų pasirodymai turėtų džiuginti ir tuos žmones, kurie riešutų savo dantimis seniai nebegliaudo. 

- Kokių spektaklių niekada nevaidinsite? 

- Niekada nevaidinsime spektaklių apie Mikę Pūkuotuką, apie Ežiuką rūke, apie tai, kaip gaidelis vištytei iš lazdyno mėtydamas riešutus visas akis iškūlė, apie Karlsoną, apie Mašą ir Medved, apie teletabius ir dar daug ko nevaidinsime, nes... mūsų scenos kūriniai yra autoriniai, pačių kūrybos.

- Vaikai ir ne vaikai – ar yra skirtumas tarp žiūrovų? Čia link Mažojo Princo ir žmonių pasaulio suvokimo... 

- Žinoma, vaikai yra ypatinga auditorija... Iš karto gali pajausti, ar jie įsitraukia į scenoje kuriamą istoriją, ar ne. Dauguma jų dar yra tyri ir nemoka suktai meluoti, tad po vaidinimo mes visada stengiamės pabendrauti su mažaisias žiūrovais, kurie pasako labai įdomių, smagių dalykų. Kartais kai kurie net patiki, kad mūsų, Pufo ir Ufės (spektaklio „Afrika“ personažai), tuoj atskris pasiimti naujai sukonstruotas kosminis laivas, kuriuo grįšime į Pufonautijos planetą. O kalbant apie suaugusius, daug kas priklauso nuo to, ar suaugusieji betoniniais kasdienybės luitais užverčia tyros vaikystės daigelius, ar ne. Turbūt kiekvienam suaugusiajam neprošal būtų išsaugoti savyje kuo daugiau Mažojo Princo, tuomet ir gyvenimas atrodys įdomesnis, paslaptingesnis. 

- Šilčiausiai/įdomiausiai priėmusi publika? 

- Jau antrus metus iš eilės mus labai šiltai priima Vilniaus „Vilties“ specialiosios mokyklos – daugiafunkcinio centro auklėtiniai. Šiame neįgaliųjų ugdymo centre globojami įvairią negalią turintys vaikai ir suaugusieji, kurie išsiskiria nuoširdumu, atvirumu, kitokiu pasaulio matymu. Po susitikimo su jais užplūsta įvairūs apmąstymai, prasiplečia akiratis. Spektaklio metu jie kiek kitaip reaguoja nei įprasti žiūrovai – atviriau reiškia emocijas, išgyvenimus. Šiais metais mūsų naujojo spektaklio „Povandeninė pasaka“ premjera vyko būtent šioje įstaigoje. Prieš pat pasirodymą vienas 9-10 metų berniukas atėjo už širmos, tik šast ir atsisėdo Juditai (vaidinančiai medūzą Skaidrutę) ant kelių. Taip jis norėjo pabendrauti su aktoriais. Manėme, gal net reikėtų jį įtraukti į vaidinimą.

Vieną kartą mus labai įdomiai išlydėjo. Po krikštynų renginio rūbinėje beužsidarančius ir neva į kosmosą išskrendančius Pufą ir Ufę pasivijo vaikų spiečius, kuris emocingai trankydamas duris šaukė: „Pufai, Ufe! Sugrįžkite! Sugrįžkite!“ Ir taip gal 20 minučių – teko trumpam sugrįžti...

O kitą kartą gimtadienio šventėje, prieš pat Pufo ir Ufės „atskridimą iš kosmoso“, tarp didelių ir mažų žiūrovų buvo ramiai įsitaisęs gražus koli veislės šuo, kuris, vos tik mums „iškritus iš dangaus“, taip išsigando, kad per visą kambarį čiuoždamas ant galinių kojų visam vakarui dingo patalpų užkulisiuose. 

- Ar lankote vaikų namus/ligonines? 

- Kol kas dar ne, bet šią galimybę tikrai svarstėme ir manome, kad artimiausiu metu, gal jau ateinantįjį sezoną, aplankysime kai kurias minėtas įstaigas. Norisi pradžiuginti tuos, kuriems labiausiai trūksta dėmesio. Lankydami mokyklas, darželius, neretai pastebime, kad be atvangos skubančiame pasaulyje daugumai vaikų dėmesio tikrai neužtenka, jie išsiilgę nuoširdaus bendravimo. 

- Kas siuva scenos kostiumus? Kas kuria spektaklius ir personažus? 

- Scenos kostiumus, dekoracijas ir lėles siuva išradingoji teatro siuvėja Jolanta Kanapienienė. Smegenų šturmo metu mums kyla įvairiausių idėjų, kurias vėliau medžiagiškai padeda įgyvendinti Jolanta. Spektaklių scenarijus, dainas kuriu aš (Nerijus Laurinavičius), po to kartu su žmona Judita režisuojame ir įkūnijame ne vieną personažą.

- Ar planuojate didinti artistų skaičių? 

- Iš pradžių reikia natūraliai augti, o paskui matysime... Kirba minčių į spektaklius įtraukti savo vaikus. Ne vienerius metus „Ąžuoliuko“ chorą lankantis sūnus Elijas jau dabar dalyvauja dainų įrašuose. Ar atsiras daugiau aktorių, parodys ateitis.


Interviu, 2016 gegužės 16 d. publikuotas portale prim.lt

_____________________________________________________________________________________________________________